Pirminis imunodeficitas (PID)
Imunitetas yra mūsų organizmo gebėjimas apsisaugoti nuo įvairių žalingų veiksnių, galinčių pakenkti mūsų sveikatai. Neretai ir patys, dažniau sirgdami ar puolami įvairių negalavimų, nusprendžiame, kad susilpnėjo mūsų imunitetas. Daugelis veiksnių lemia, kaip sekasi žmogaus organizmo gebėjimui apsisaugoti nuo viso to, kas jam genetiškai nepriimtina: nuo bakterijų, virusų, parazitų ir kitų medžiagų. Organizmo apsauginės imuninės reakcijos padeda „išvalyti” organizmą nuo „priešų“ (antigenų), patekusių į jį iš išorės arba atsiradusių viduje. Organizmas naudoja tuos pačius apsauginius imuniteto mechanizmus tiek prieš infekcinių ligų sukėlėjus, tiek prieš genetiškai svetimas pačiame organizme atsiradusias, pvz., piktybines ląsteles.
Imuninė sistema šalina mirusias ar pakitusias savo organizmo ląsteles, saugo nuo ligų, ypač infekcinių ir vėžinių. Jei imuninė sistema per silpna, mažėja atsparumas infekcijoms, sutrinka organizmo augimas ir vystymasis, susidaro prielaidos susirgti onkologinėmis ligomis.
Imunitetas skirstomas į įgimtą ir įgytą. Įgimtas imunitetas yra paveldimas. Nors natūralus imunitetas yra tobuliausia ir patvariausia organizmo apsaugos forma, vis dėlto jis nėra absoliutus ir nuo visų galimų ligų apsaugoti negali. Per ilgus šimtmečius žmonija atrado, kad imunitetas tam tikroms ligoms gali būti ir įgyjamas. Įgyti naujas apsaugines galimybes mūsų organizmas gali dviem būdais - persirgus tam tikra infekcine liga (pvz., vėjaraupiais) arba skiepijant nuo tam tikros ligos (pvz., erkinio encefalito). Kitaip tariant, įgytas imunitetas būna natūralus (poinfekcinis) ir dirbtinis (povakcininis).
Imuniteto stiprumas tam tikrais mūsų gyvenimo periodais ir net metų laikotarpiais gali keistis. Organizmo savisaugos galimybės stiprėja arba silpnėja priklausomai nuo gyvenimo būdo, aplinkos, mitybos ir daugelio kitų veiksnių. Tiesa, kai kurių žmonių imuniteto galimybės būna ribotos –specialistai tai vadina imuniteto nepakankamumu (deficitu) ir, kai reikia, skiria specialų gydymą.