Pirminis imunodeficitas yra įgimtas sutrikimas, todėl jo požymiai dažniausiai pasireiškia anksti, jau kūdikystėje. Tačiau pažymėtina, kad simptomų atsiradimo pradžia ir jų sunkumas labai priklauso nuo imuninės sistemos pažeidimo apimties. Esant lengvesnės formos pirminiam imunodeficitui liga gali pasireikšti santykinai vėliau, t. y. paauglystėje ar net sulaukus brandaus amžiaus.

Egzistuoja ir fiziologiniai imuninės sistemos raidos etapai, kai ji yra mažiau atspari neigiamam aplinkos poveikiui, gali būti didesnis imlumas infekcijoms, todėl net ir nesant įgimtų imuniteto „klaidų“ reikėtų atsižvelgti į šiuos etapus ir imtis adekvačių profilaktikos priemonių. Imuninė sistema pradeda formuotis dar motinos įsčiose. Vaikui augant imuninė sistema kartu su visu organizmu patiria net keletą kritinių raidos periodų. Gimdamas kūdikis iš sterilios aplinkos patenką į tokią, kurioje yra daug „svetimų medžiagų“, t. y. antigenų. Nors aktyvi antikūnų – kovotojų su viskuo, kas „svetima“ organizmui, – gamyba prasideda vos gimus, jų kiekis dar būna gerokai mažesnis nei suaugusiojo. Iš motinos per placentą gautas antikūnų kiekis išsenka vaikui sulaukus 3–6 mėnesių, todėl šiuo laikotarpiu kūdikio imunitetas yra lengviau pažeidžiamas. Augdamas ir aktyviai judėdamas vaikas susiduria su itin dideliu antigenų kiekiu, tačiau jo imuninė sistema formuojasi palaipsniui. Tik ketvirtaisiais–šeštaisiais gyvenimo metais susiformuoja vietinis imunitetas, padidėja gleivines nuo infekcijų saugančio imunoglobulino A gamyba. Todėl vaikų gleivinės ilgą laiką būna mažiau apsaugotos nei suaugusiųjų, jie imlesni kvėpavimo takų infekcijoms. Vienas sudėtingesnių periodų imuninei sistemai yra ir lytinis brendimas, nes prasidėjusi lytinių hormonų gamyba taip pat veikia ir imuninio atsako ypatumus; bet jei organizme nėra genetiškai „užprogramuotų klaidų“, šie kritiniai periodai sėkmingai pakeliami ir imuninė sistema funkcionuoja normaliai.

Imunitetą gali alinti ir toksiniai veiksniai, alkoholio bei narkotinių medžiagų vartojimas, rūkymas, besaikis kofeino turinčių produktų vartojimas. Prie to prisideda ir nuolatinis pervargimas bei nevisavertė mityba. Dėl visų minėtų priežasčių silpnėja organizmo atsparumas infekcijų sukėlėjams, todėl susergama. Ypač artėjant peršalimo ligų laikotarpiui labai pavojinga badauti, laikytis svorį mažinančių dietų, nes per dieną su maistu gaunant mažiau nei 1200 kcal silpnėja imunitetas, o pirmiausia prieš peršalimo ligas neatsilaiko nusilpę ir nutukę asmenys.

Pirmiausiai sergantieji, jų artimieji ir aplinkiniai turi žinoti, kad pirminis (įgimtas) imunodeficitas nėra užkrečiama liga. Ši ligų grupė visiškai nesusijusi su ŽIV/AIDS. Dažnai ligoniai bijo būti atstumti draugų, šeimos narių ar artimųjų, bijo pašaipų. Tai ypač aktualu vaikystės ir paauglystės laikotarpiu. Dažnai šios baimės yra nepagrįstos, jas lemia nepakankama informacija apie pirminį imunodeficitą.

Pirminiu imunodeficitu sergantys asmenys linkę dažniau sirgti infekcijomis, todėl siekiant nuo jų apsisaugoti reikia:

• rūpintis asmenine higiena (dažnai plautis rankas, prižiūrėti dantis),
• švariai perrišti ir dezinfekuoti žaizdas,
• nerūkyti ir nebūti šalia rūkančių asmenų ar prirūkytose patalpose,
• valgyti subalansuotą maistą,
• pakankamai miegoti ir ilsėtis,
• laikytis darbo ir poilsio režimo,
• prieš sportuojant ar užsiimant kita fizinio aktyvumo reikalaujančia veikla pasitarti su gydytoju.

Siekiant išvengti infekcijų, pacientams, sergantiems pirminiu imunodeficitu, gali būti naudinga vakcinacija. Prieš skiepijantis reikia pasitarti su gydytoju alergologu-klinikiniu imunologu. Yra įrodymų, kas skiepai turi teigiamą poveikį ne tik konkrečios infekcinės ligos prevencijai, bet ir bendrai imuninės sistemos funkcijai. Paciento, sergančio pirminiu imunodeficitu, šeimos nariai taip pat turėtų skiepytis, kad apsaugotų pacientą nuo infekcijų.

Tiesa, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į ligos pobūdį, specialaus gydymo poreikį ir kartu su gydytoju atrasti tinkamiausią gyvenimo būdą. Pirminiu imunodeficitu sergančių vaikų tėvai geriausiai žino vaiko norus ir galimybes, jie geriausiai gali padėti savo vaikui atrasti balansą, pagelbėti vaikui suprasti jo galimybes bendrauti ir žaisti su kitais vaikais.

Būtina atsižvelgti į tai, kad pirminiu imunodeficitu sergančiam žmogui reikia laikytis tam tikrų apribojimų. Šiuos apribojimus ir ligos sukeliamus nepatogumus reikėtų žinoti ir vaikų draugams, mokytojams, kaimynams ar bendradarbiams.

Pirminį imuniteto deficitą (PID) turintys pacientai ilgą laiką gali gyventi nesirgdami, tačiau tuo metu, kai juos užklumpa kitiems, atrodytų, gana įprasta liga – virusinė sloga, bronchitas ar kt., šie pacientai serga itin sunkiai. Todėl aplinkiniams turėtų būti paaiškinta, kodėl pirminiu imunodeficitu sergantys žmonės vengia ir turi vengti bet kokių situacijų, galinčių sukelti ligą.

Laiku nustatyta diagnozė, savalaikis ir tinkamas gydymas bei priežiūra gali pagerinti sutrikusį imunitetą; tokie pacientai dažniausiai gali gyventi visavertį gyvenimą: mokytis, dirbti, keliauti, sportuoti ir pan.

Šiandien pirminis imuniteto deficitas gali būti sėkmingai gydomas skiriant pakaitinę terapiją imunoglobulinais ar kitais specialiais preparatais, kurie kompensuoja trūkstamą komponentą ar koreguoja sutrikusio imuninio atsako grandį. Tobulėjant medicininėms technologijoms, atsirado galimybė imunoglobulinus pacientui skirti ne tik ligoninėje, švirkščiant į veną, bet ir namuose, kai pacientas specialia pompa pats gali susišvirkšti vaistų po oda. Įprastai tokį gydymą reikia tęsti visą gyvenimą, nes ligos priežastis – įgimtas sutrikimas, susijęs su genetiniu defektu. Kai kuriais, pavyzdžiui, sunkaus kombinuoto imunodeficito, atvejais atliekama kaulų čiulpų ar kamieninių ląstelių transplantacija. Jeigu ji sėkminga, galima teigti, kad pacientas pasveiko. Daug vilčių ateityje gydant šias ligas teikia intensyviai vystoma genų terapija.

Visuomenėje gana plačiai egzistuoja nuomonė, kad reikia nuolat „stiprinti“ imunitetą. Tačiau imuninę sistemą stimuliuojančius preparatus – tiek vitaminus ir mikroelementus, tiek ir kitus preparatus, įskaitant homeopatinius, – reikia naudoti „protingai“, adekvačiais kursais, ir tik tuomet, kai didėja peršalimo ligų rizika arba yra nusilpusio imuniteto požymiai. Besaikis imunitetą stimuliuojančių preparatų vartojimas gali sukelti komplikacijų. Suvartojus gerokai daugiau vitamino C, gali sutrikti virškinimas, susidaryti oksalatiniai akmenys inkstuose. Esant vitamino A pertekliui, labiau slenka plaukai, padidėja kaulų trapumas ir net kyla plaučių vėžio rizika. Cinko perteklius sukelia vėmimą, pilvo skausmus, viduriavimą. Be to, besaikė imunostimuliacija slopina imuninės sistemos savarankiškumą.

Pagrindinė taisyklė siekiant išlaikyti gerą imunitetą – gera nuotaika (daugiau optimizmo ir pozityvaus mąstymo) ir sveikas gyvenimo būdas!